„Ištrauk save. Ištrauk save. ištrauk save. Tu gali save ištraukti. Tu gali save pakelti. Tu gali save pabudint. Fokusuokis. Susitelk. Busk. Pabusk. Daryk fokusą. Ištrauk save. Jau laikas. Ištrauk save kaip triušį iš katiliuko – į dienos šviesą. į samoningumo saulę. Į dienojančią dieną. Iš miego, iš tamsos į sąmoningumo dieną. Ištrauk, ištrauk, ištrauk save iš samsaros. Tu gali,” – per sapno miglą, per miego tamsą, per snaudulio ižą atšnibžda, ataidi iš kažkur toli. Išgirsk. Išgisk. išgirsk tą tylų balsą, ataidintį iš už miego užtvaros, iš už sapno užuolaidos.
„Kas? Kur? Kaip? Koks triušis? Kuo čia dėtas tas triušis? Palauk. palauk, – kabiniesi į tą balsą. į jo tolstantį aidą. – Koks triušis? Kodėl triušis? Kas per nesąmonė!”
Ir štai jau matai – per sapno miglą, per miego sieną, iš kažkur toli toli: tupi tas baltas triušis, puikus baltas triušiukas jaukioje, ]aukioje katiliuko tamsoje, juodoje katiliuko kiaurymėje, juodoje mieloje katiliuko pasakoje. Jaukioje mažoje iliuzijoje – kiek mieloje, kiek baimingoje. kiek ankštokoje – kaip tik jam, specialiai jam – toje, kurioje jis puikiai telpa. Graži nosyte. virpančios šnervės, ausytėmis uždengtos akys. Oi, koks mielas.
Jis tupi. ir tupi. ir tupi… Ir, rodos, tai tęsiasi amžinybę.
Paskui – nuostabiai graži iliuzionisto ranka balta pirštine.pasineria į tą katiliuko tamsą. Ir – Oppp. Triušiukas rampų šviesoje. Arba dienos švytėjime. Kaip tau labiau patinka.
„Hm, kažin jam geriau buvo katiliuko tamsoje ar šitaip, ištrauktam už ausų?” – mąstai. Atsakymą jau įtari… Triušiukas spurda, jam baisoka turbūt.
Bet palikim jį. Palikim jį tame momentinio nušvitimo mirksnyje, tame akimirksnio nirvanos triumfe. Akinančioje šviesoje. Didžiosios sumaišties momente. Fokuso kulminacijoj.
„Tai čia apie mane atseit? – galvoji. – Tai kas aš – triušis? Katiliukas? Iliuzionistas – tas nuostabusis triušiuko dievas? Tas įkvėptasis žaidėjas? Tas pokštininkas, įkišęs jį į katiliuką, kad paskui pergalingai ištrauktų? Tas realybių kūrėjas. Kažin, kaip jis atrodo? Deja, kol kas matai tik jo nuostabiai gražią, grakščią ranką. Triušiuko likimo ranką.
Tai kas tu esi? Triušis? Katiliukas? Iliuzionistas? Iliuzijų meistras? Įėjimo į iliuzijas ir išėjimo iš jų maestro? Ir tai, ir tai, ir tai? Ne! TU ESI DAUGIAU NEI VISA TAI.
Ir tau iš tiesų nieko nereiškia ištraukti save už ausų iš katiliuko tamsos. Ir tau visai nesunku pakelti suklupusį, įkvėpt pasidavusį, nuliūdusį, išsikvėpusį, pavargusį gyvenimo kely, pasiklydusį jo kryžkelėse, užsisukusį apsipirkimų karuselėse, shopinguose ir kastinguose, pramirkusį cinizmo rome ar savo melodramų serialuose… Tu gali, tu pajėgsi, tu gali pažadint visus visus – netgi patį save.
Ir kai vieną kartą mes susitiksim kur nors minioje, kokioje nors šurmulingoje miesto aikštėje, kokioje kavinukėje, kokiame nors Kalėdų eglutės įžiebime ar tiesiog prasilenksim gatvėje drengiant įkyriam rudenio lietui. Aš akmirksniui pažvelgsiu į tavo akis, tu į mano, tu šyptelsi, akyse žybtels šelmiška kibirkštėlė ir mes prisiminsim susitarimą, mes prisiminsim tą pažadinimo ženklą. Tą įkvėpto žaidimo startą. Kodas: katiliukas- atbusk! Mums pavyko.
Geros jaunaties Šaulyje!
—
Ši meditacija skirta ne tik jaunačiai Šaulyje, bet ir visam periodui, kol Saulė keliaus Šaulyje. Padėti mums visiems pažadintI savyje Dieviškąjį Žaidėją, Dieviškąjį keliautoją erdvėmis. Sustiprinti ar tiesiog priminti esmines Šaulio vertybės – Tikėjimą, Tiesą, Sąmoningumą, Atbudimo siekį. Pažadinti tai savyje – geriausias dalykas, ką galima daryti per jaunatį Šaulyje. To visiems ir linkiu.