Rugsėjo 28d., 21:26val. jaunatis Svarstyklėse.
Jaunaties Svarstyklėse temos
Meilė, ištikimybė, rimta ilgalaikė partnerystė, bendradarbiavimas, santykiai, tesingumas, grožio kūrimas savyje ir aplinkoje, įvaizdis, išvaizda.
Kam svarbiausia ši jaunatis?
Svarbiausia ši jaunatis grožio kūrėjams (menininkams, ypač dizaineriams, architektams, mados kūrėjams), teisininkams ar siekiantiems rasti teisingumą, atkurti pusiausvyrą, balansą. Visiems, siekiantiems užmegzti ar harmonizuoti santykius, sukurti ar sustiprinti partnerystę, bendradarbiavimą, susirasti partnerį/ius – tiek asmeninius, tiek dalykinius.
Kaip geriausiai sutikti šią jaunatį?
Taikiai, ramiai, sukuriant grožį savo aplinkoje, padėkojant pasauliui už grožį, išreiškiant meilę, padėkojant už meilę, pakviečiant meilę į savo gyvenimą. Tai geriausias momentas metuose tam padaryti. Labai svarbu šiuo atveju graži, sutvarkyta aplinka bei savo išvaizda, tad puošnesni drabužiai, pamerkta gėlė ar uždegta graži žvakė išreikš jūsų meilės ir harmonijos poreikį bei pasiruošimą į tai atliepti. Ypač palankūs visi rožiniai, kreminiai atspalviai. Šią jaunatį ypač veikia principas: kaip viduje, taip turi būti ir išorėje.
Jaunaties Svarstyklėse meditacija
Pasaulis laukia tavo grožio, tavo žavesio. Pasaulis laukia tavo meilės. Tavo Atliepimo. Atsiskleidimo. Atsakymo. Patvirtinimo: „Taip, taip – mes kartu, mes drauge.‘‘
Pasaulis kasdien tau siunčia meilės laiškus. Saulės spinduliais ant tavo apsimiegojusio veido, bangų purslais tavo pėdoms pajūrio smėly, lapų šiurenimu auksinam beržyne, rožių žiedlapiais ir šerkšno kristalais ankstyvą rytą ant tavo automobilio stiklo.
Pasaulis kasdien laukia tavo atsakymo, atsiskleidimo. Jis pats skleidžiasi į tave kaip gėlė – nuolat, kasdien, kas akimirką, kas sekundę. Kaip begalinė visatos rožė – švelniais rožiniais žiedlapiais ir mylinčiais spygliais. Taip, taip, mylinčiais.
Jis vis laukia tavo atsakymo į jo grožį, į jo meilę, į jo dovanas, į jo meilės prisipažinimą.
Ar tu tai matai, ar apsimeti, kad tai ne tau? Ne tau ta rudeninė rožė prie tavo tako, taip atkakliai ir kantriai nešanti meilę, tą tobulą harmoniją, tą žiedlapių aksomą, tą šilką? Praeisi ir apsimesi, kad tai ne tau, kad tai ne tavo visatoj.
Ne tau tas parkas, pribarstytas aukso po tavo kojomis? Tai irgi ne tau, nors kasdien jį žarstai? Ir tau nereik į tai atsakyti niekaip?
Pasaulis kasdien tau dovanoja formas, spalvas, garsus, linijas, garsus ir sąskambius O tu ar leidi sau tą prabangą – atsakyti jam grožiu, atsakyti jam meile, ir dar, ir dar, ir dar? Taip kaip pasaulis į tave – nuolat, kasdien, kas akimirką.
Sakysi, tai prabanga? Puikybė? Negali sau to leisti? Nuskursi? To jau per daug?
O kas yra ne per daug? Pasaulis be gėlių? Pasaulis be spalvų? Be povo plunksnų neono ir gulbės sparnų tobulos linijos? Pasaulis be grožio būtų kalėjimas. Ir nesakyk: „O, tam tai gerai. Tas tai gražus, mylimas, mylima. Bepigu jiems mylėt, bepigu jiems kalbėt, o aš…“ Ne, ne, ne. Meilė – tai darbas, tai atsivėrimas, tai tikėjimas, ištikimybė, rami tvirtybė, neatšaukiamumas, perskriejant per netikėjimo bedugnes, perbrendant per skausmo upes į meilės ir grožio krantą. Tai darbas ir pasirinkimas, nuolatinis pasirinkimas.
Va taip matyti, taip žiūrėti – meile, su dėkingumu į grožį: į tą gražią gėlę, į tą gražią moterį, gražų peizažą. Tęsk taip žiūrėti – gražiai, tęsk taip dėkoti… Leisk pasauliui būti gražiam, leisk žmonėms būti gražiems. Leisk sau būti gražiam. Tai tavo darbas. Tai tavo pasirinkimas. Tavo ir mano. Mūsų visų. Nes kitas variantas būtų kalėjimas 🙂
Tai kvėpuok pasaulio grožiu. Leisk pasaulio grožiui tekėti tavimi. Leisk pasaulio meilei tekėti tavimi. Pasaulio harmonijai.
Į mus kas akimirką skrieja begalinio grožio srautai – spalvų, garsų, kvapų, formų ir linijų. Į mus kas akimirką skrieja rojaus realybės atšvaitai – tegul tik atšvaitai, sakysi, prisiminimai. Bet juk prisimeni, prisimeni, kaip turėtų atrodyti TA realybė. Ta. Toji. Tikroji. Tai leisk jai atsispindėti tavy, tai atliepk pasaulio grožiui savimi. Aš irgi…
Ir palik tuos atsikalbinėjimus, kad kitam tai lengviau – svarbu tik pasirinkimas. Tik tai. O po to – jau laiko klausimas, ištikimybės klausimas, kantrybės klausimas. Kaip ir su meile. Ar tai tęsi – kasdien, kas minutę, kas sekundę, – ar išdrįsi, pajėgsi tęsti – tą grožį, tą tikėjimą, tą meilę? Ar pavargsi, nukrisi, išduosi, ar kantriai tęsi toliau? Tau tai duota, tu tai gali – žinau.
Tai žydėk, tai klestėk, mat jį bala su tais pavyduolių žvilgsniais – jiems irgi reikia meilės, reikia grožio. Tik nežino kol kas, kad gali susikurti. Patys.
O tu? Tu eik į kūrėjų visatą, į kūrėjų pasaulį, Žemei taip reikia meilės ir grožio kūrėjų. Brandžių, kantrių, nuoseklių, ištikimų. Nevienadienių. Ramiai, neatšaukiamai kuriančių, žinančių, ką daro, žinančių, ko nori, žinančių, ką kuria.
Grožis ir meilė – tai pasaulio klijas, be kurio visata subyrėtų į dulkes. Čia pat. Meilė ir grožis nuaudžia visatas iš šviesos pluoštų, nuaudžia galaktikų ūkus ir tavo mylimojo akis. Drugelių sparnus ir supernovų švytėjimą. Tavo vaiko švelnius delniukus ir tavo mamos šypsnio šilumą
Grožis išgelbės pasaulį. Tikrai. Nes jis tai daro jau milijonus metų. Milijonus kalpų, per milijonus visatų. Tau ir man. Visiems.
Tokia galėtų būti meditacija. Tavo ir mano.
Geros jaunaties Svarstyklėse:)
Laikotarpio prognozę rasite čia:
Apie tai, kaip susiderinti su Venera, Svarstyklių valdove, rasite čia;