Dažnas klausimas, ar ne? Tad kodėlgi žmogus, kuris, rodos, nei serga, nei prislėgtas metų naštos, neturi energijos, nuolat jaučiasi išsekęs. Priežastys yra kelios. Senuosiuose dvasiniuose šaltiniuose sakoma, kad gyvybinės energijos trūkumas (ir su tuo susijęs trumpas gyvenimas) gali būti dėl keleto priežasčių:
- Iš prigimties mažo gyvybinės energijos kiekio t.y., vaizdingai sakant, kiek aliejaus yra įpilta į lempelę.
- Dėl nesveiko gyvenimo būdo (netinkamos mitybos, žalingų įpročių, griaunančių emocijų) naikinant įgimtą gyvybinę energiją.
Dar galėčiau pridurti vieną priežastį –
3.Dėl sielos poreikių ir savojo pašaukimo ignoravimo.
I. Įgimta gyvybinė energija
Na, kalbant apie pirmą punktą, kad gali suteikti gyvybinės energijos, kokie veiksmai (o veiksmai ir kuria karmą!). Tai yra gyvų būtybių gelbėjimas nuo mirties arba pagalba joms išgyventi. Sakoma, kad nedarymas joms žalos duoda gyvybinę energiją ir ilgą gyvenimą, ligonių slaugymas duoda sveikatos.
Taip pat įvairiose tradicijose yra specialios ilgo gyvenimo praktikos, padedančios papildyti gyvybinę energiją ir pratęsti gyvenimo trukmę. Jos susijusios visų pirma su atgaila už prisimenamą ar neprisimenamą kenkimą gyvoms būtybėms, pasižadėjimą to nebedaryti, po to tam tikros praktikos. Budizmo tradicijoje tai yra mantrų praktikavimas ir meditacijos į Baltąją Tarą, Ušniša Vidžają, Amitajų. Šios dievybės yra vadinamos „Ilgo gyvenimo Trejybe”. Kitose dvasinėse tradicijose taip pat yra dievybės, į kurias kreipiamasi sveikatos ir ilgo gyvenimo. Visų pirmą į Dieviškąją Motiną, duodančią gyvybę – ji turi šimtus vardų įvairiose tradicijose, ir neverta ginčytis, kuris iš jų tikriausias…
II. Gyvenimo būdas, įpročiai
Kita vertus, žmogus gali turimą gyvybinės energijos sąnaudą netinkamu gyvenimo būdu – žalingais įpročiais nuodydamas save. Tai pasakytina ir apie nesveiką mitybą, gyvenimo būdą, tiek apie neigiamas emocijas ir kenkimą gyvoms būtybėms. Tada, sakoma, ir turintis įgimtas energijos sankaupas jas iššvaisto, sunaikina. Būtų galima pasakyti, kad medžioklė ir kitoks gyvūnų žudymas (nekalbant jau apie žmones), net ir netiesioginis, vartojant juos maistui, trumpina gyvenimą, o jų vadavimas nuo mirties – suteikia ilgo gyvenimo nuopelnus. Tai rodos logiška – jei nori daugiau gyvybės, gyvastingumo, neatimk jo iš kitų, padėk kitiems išgyventi. Bent jau stenkis kuo mažiau kenkti, padėk tiek, kiek gali.
III. Gyvenimo prasmingumas, misija, pašaukimas
Tačiau daugiausiai norėčiau pakalbėti apie trečią dalyką – gyvenimo prasmingumą. Dažnai gyvybinė energija tarytum atsitraukia, kai žmogus nedaro to, ką turėtų daryti, ką jos siela atėjo čia, Žemėje, nuveikti, ko išmokti. Na, įsivaizduokite, siela atnėrė čia įsikūnyti, pasirinko, ką darys, ko mokysis, tiek nuveiks… bet, pasirodo, Žemėje reikia pasirūpinti ir biologinėmis programomis, ir prisitaikymu prie visuomenės (išlik, susirask partnerį, pratęsk giminę). Geras darbas ir uždarbis, automobilis, namas, vyras/žmona, du vaikai… – tai išties yra gerai, bet to nepakanka. Asmenybei gal taip, sielai – ne. O gal jam reikėjo būti keliautoju ar atrasti nežinomą gyvūnų rūšį, gal jai reikėjo būti gyduole, tyrinėjančia žolelių paslaptis, jam – vienišium menininku, išeit į kalnus ir nutapyti šedevrą, jai – penkių vaikų motina ar įkurti gyvūnų prieglaudą.
Iš kur tai žinoti? Sielos gelmėse kiekvienas žino, jaučia tą priartėjimą prie savo misijos kaip priartėjimą prie prasmės, net jei tai būtų smulkmena, tačiau kartu su tuo ateina energijos, jėgų priplūdimas – ‘kažkodėl turiu stot prieš publiką ir pasakyti kalbą, turiu ugdytis drąsą, tvirtybę, turiu guosti verkiančius, turiu gelbėti kačiukus, turiu įkurt banginių gelbėjimo draugiją” ir t.t., ir t.t.
Tai kodėl į tai neįsiklausoma?
Dėl kelių priežasčių:
- nepatogu, neapsimoka arba tai nevertinama visuomenėje, šeimoje, aplinkoje;
- baisu, pavojinga, nes reikės rizikuoti, daryti pokyčius, galima prarasti turtą, aplinkinių pagarbą, santykius, o taip norisi garantijų, saugumo, stabilumo;
- sunku įveikti tingumą, inerciją, tiesiog pokyčiams taip pat reikia energijos ir, jei ilgą laiką gyvenama ne pagal sielos programas, ta energija jau būna išsivadėjusi.
Na, stabilumas išlaikomas, išgyvenama – gal netgi ir visai neblogai, pasiturimai gyvenama, bet gyventi, va, nebesinori, žvilgsnis užgęsta, energija atsitraukia, siela atsitraukia. O ką jai veikti, jei ji negirdima, jos nepaisoma, viską užgožia tas: „Išlik, įsitvirtink, išgyvenk, neišsišok, gyvenk kaip visi (na, šiek tiek geriau). Ką čia išsigalvoji, tokios profesijos nėra, iš to neišgyvensi, ką aplinkiniai pasakys? Kur tu bastysies, nesąmonė, ką čia prisigalvojai, tokiame amžiuje? Ar tai kam reikalinga? O jei nepasiseks…” Energijos nebuvimas, išblėsimas rodo, kad jau nepasisekė, jau gyvybinė jėga teka ne per tave, o kažkur šalia. O siela ieško, kaip čia pabėgti iš šios realybės, kur nuobodu, kur pakliuvo tartum į spąstus, kur daro tai, kas visai ne jos.
Kuo gali padėti astrogija?
Astrologija man nuostabi tuo, kad duoda raktus į daugelį dalykų, kuriuos psichologai ir filosofofai abstraktizuoja. Kalbant konkrečiau, visų pirma, astrologijoje pašaukimą, misiją, gyvenimo evoliucines pamokas rodo Kylantis karminis mazgas Rahu. Jo pozicija ženkle rodo ugdytinus charakterio bruožus, o būste – veiklos sritį, kurioje svarbu siekti realizacijos.
Rahu zodiako ženkluose
♈️ Reikia mokytis savarankumo, drąsos. Kario kelias.
♉️ Reikia mokytis stabilumo, nuoseklumo, praktiškumo, puoselėti gerovę. Augintojo, gausintojo kelias.
♊️ Reikia mokytis komunikacijos, nuovokumo, ugdytis mentalą. Mokinio kelias.
♋️ Reikia mokytis švelnumo, takumo, jautros. Globėjo, psichologo kelias.
♌️ Reikia mokytis orumo, džiugumo, ugdytis kūrybingumą. Kūrėjo kelias.
♍️ Reikia mokytis kruopštumo, kuklumo, rūpestingumo, nesibodėti darbų. Amatininko, gyduolio kelias.
♎️ Reikia mokytis diplomatijos, taikumo, harmonijos. Partnerystės kelias.
♏️ Reikia ugdytis vidinę jėgą, nebijot prisiimti riziką. Kaskadininko, gelbėtojo kelias.
♐️ Reikia mokytis tikėjimo, optimizmo, įkvėpimo, plėsti akiratį. Mokytojo, keliautojo kelias.
♑️ Reikia ugdytis tvirtybę, ištvermę, strategiją. Asketo, alpinisto, stratego kelias.
♒️ Reikia mokytis laisvės, draugystės, ugdytis tyrinėtojo dvasią. Mokslininko, tyrinėtojo kelias.
♓️ Reikia mokytis subtilumo, dvasingumo, ugdytis sakralumą, meninį įkvėpimą. Dvasininko, sakralaus menininko kelias.
Rahu būstuose
I Reikia remtis savo jėgomis ir supratimu.
II Reikia mokytis kaupti gerovę, dirbti praktiškus darbus.
III Reikia bendrauti su artimąja aplinka, mokytis, užsiimti šviečiamąja veikla savo aplinkoje.
IV Reikia skirti laiko ir dėmesio namams, šeimai.
V Svarbiausia auginti, auklėti vaikus, atsidėti kūrybai.
VI Svarbiausia teikti paslaugas kitiems, gerai būti gyduoliu gydytoju, domėtis sveika gyvensena.
VII Svarbiausia bendradarbiauti, išmokti susiderinti, susitarti, ugdyti partnerystę.
VIII Nevengti ekstremalių situacijų, išmokti jose veikti bei padėti kitiems gelbėjimo tarnybose.
IX Keliauti, studijuoti, dirbti akademinėje srityje, pažinti gyvenimo dėsnius ir juos perteikti kitiems.
X Vadovauti, sukurti struktūrą, prisiimti atsakomybę už ją.
XI Svarbiausia svajoti, realizuoti svajones, burti komandas, dalyvauti projektuose, visuomeninėje veikloje.
XII Svarbiausia vidinis darbas, dvasinės praktikos, pasiaukojimas, gali būti darbas uždarose įstaigose, slaptose struktūrose.
Savo Karminių mazgų padėtis galite sužinoti čia:
Kada aktyvuojasi gyvenimo pašaukimo impulsas, programos?
Egzistencinės krizės būtent ir vyksta per Karminių Mėnulio mazgų sugrįžimą į savo vietą, kas 18,7 metų. Žmonėms, gyvenantiems savo pašaukimu, tai puikus metas, duodantis energijos, palankias aplinkybes ir kitokį „avansą”. O jei nuo savosios misijos nuklysta – smūgius, kaip bankrotą, skyrybas, ligas, traumas. Tokie supurtymai sustabdo inerciją, verčia susivokti, kas gi ne taip ir per tai galbūt pasiseks grįžti į savo vėžes.
Pirmasis sugrįžimas yra 18 metų, kaip tik baigiant mokyklą ir renkantis profesiją, 18metų, tuo metu jaunuoliai paprastai puikiai jaučia, ką jie turėtų nuveikti, ir gerai, jei jų nenuklaidina aplinkinių ir jų pačių malonumų vaikymasis, vartotojiškumas ar konformizmas (deja, tuo metu į savo padėtį grįžta ir Lilit, arba Juodasis Mėnulis, susijęs su egoizmu, pagundomis).
Antrasis grįžimas – apie 37metų – psichologų vadinamas vidurio amžiaus krize, tik jie negali motyvuotai paaiškinti, kodėl tokiame amžiuje ištinka egzistencinė krizė. O astrolgogai gali 🙂 Kad tokiame amžiuje vaikai paauginti ir ieškoma kitų vertybių, nelabai įtikinantis, nes vaikus gimdosi įvairaus amžiaus.
Trečiasis grįžimas – apie 56 metų. Tai arba tuštuma, artėjanti senatvė, išsekimas, arba pilnatvė, prasminga veikla, energijos antplūdis.
Ketvirtas grįžimas – apie 74 metus – vėlgi arba teikia pilnatvę, partvirtinimą apie prasmingai nugyventą ir (svarbiausia) gyvenamą gyvenimą arba geliantys kaulai ir skundai sveikata.
Taigi verta įsiklausyti į savo sielos poreikius. Tai svarbu ir sielai, ir asmenybei. Ir dėl dvasinės, ir dėl žemiškosios gerovės, nes rezultatų galime pasiekti tik bendradarbiaudami su savo siela, dvasia, tik jos vedami. To visiems ir linkiu 🙂
Kaip pradėti medituoti, rasite čia: