© All rights reserved.
Astrodaiva Astrodaiva
  • Pradžia
  • Apie
  • Astro pagrindai
  • Dienoraštis
  • Stovykla
  • Kursai, vebinarai
  • Vebinarų įrašai
  • Konsultacijos
  • Kontaktai
  • EnglishEnglish
Astrodaiva

Budistinėje tradicijoje sakoma, kad kiekvienoje moteryje gyvena dakinė.

Kas gi yra ta dakinė?

Galima būtų sakyti, kad tai deivė – tam tikra prasme. Dakinė išreiškia moteriškąjį pradą, tuštumos, užribinę išmintį. Todėl jai nėra ribų. Ji gali reikštis paradoksaliai,  visaip. Ji be galo laisva, beribė – kaip dangus, kuriuo vaikšto. Dakinė, arba tibetietiškai khandroma, ir reiškia vaikštanti dangumi, arba dangaus šokėja. Kitur sakoma, kad šis žodis siejamas su griausmu.

Sakoma, kad  dakinės pasirodydavo ir perduodavo dharmą (mokymą) jogams, sidhams, netgi ir nušvitusiesiems. Dakinė – tai tarpininkė iš dvasios pasaulio, gimstanti iš tuštumos ir su ja susiliejanti. Švytinti, paradoksali, netelpanti į jokius rėmus. Traukianti ir gąsdinanti, žavi ir arši, išskleidžianti ištisus pasaulius ir juos sunaikinanti. Dieviškai graži, kuriai neįmanoma atsispirti, ir grėsminga, besitaškanti kraujais – tokia kartais būna ir moteris, taip reiškiasi.

Dakinė sutrauko iliuzijos šydą – tai, kas ilgina buvimą samsaroje. Nukerta prisirišimus, iliuzijas, todėl ji vaduotoja, ji vedlė, ji  gynėja, sergėtoja. Ji praktikuojama kaip meditacinė dievybė (idamas) vadžrajanoje, aukštosiose tantrose.

Dakinės kvatojantis juokas tirpdo kvailybę, neišmanymą, susireikšminimą, kančią. Laimė, jei jį išgirsi,  užsivėlus smulkmenose, svarbumuose, rūpesčiuose. Atsitokėsi.

Nušvitusios ir nenušvitusios dakinės

Tradiciškai įvardijama, kad yra nenušvitusios dakinės ir nušvitusios dakinės. Pirmosios dar vadinamos pasaulietinėmis, antrosios – išminties dakinėmis. Išminties dakinės kviečiamos suteikiant įšventimus,  mokymus, jos – tyrųjų žemių, subtiliųjų pasaulių gyventojos. Kita vertus,   esančios visur, persmelkiančios visa, išnyrančios iš tuštumos ir joje ištirpstančios. Transformuojančios nuodus (ydas) į išmintį ir drauge nedualios, visa aprėpiančios.

Nors dakinė – dvasinė esmė, gyvenanti subtiliuose pasauliuose, tačiau sakoma, kad  yra ir įsikūnijusių dakinių – tai didelę realizaciją pasiekusios dvasinės praktikės, jogės, iš kurių spinduliuoja šviesa, jėga, laisvė, dharminiai įdirbiai.

Na, o dakinės sėkla glūdi kiekvienoje moteryje – kaip galimybė, kaip nušvitimo, išsivadavimo pažadas.

Kur galite daugiau apie tai rasti?

Jei norite sužinoti daugiau apie dakines, plačiau galite paskaityti J.Reinoldso puslapyje www.vajranatha.com. Man didelė laimė, jog šis lama, didelę realizaciją pasiekęs dvasinis praktikas, jogas, buvo atvykęs į Lietuvą ir perdavė tarp kitų ir dakinių praktikas. Kas žino, gal atvyks ir vėl?

Taip pat apie dakinių realybę galite rasti knygose „Lotose gimęs” („Alkione” 2004), „Dakinės mokymai” („Alkione” 2005), „Galingieji tantros meistrai” („Alkione” 2008). Tai pirminiai šaltiniai, dvasinės išminties tekstai – ne perpasakojimai ar modernioji beletristika (nors beletristika gal irgi neblogai).

Budistinėje tradicijoje sakoma, kad kiekvienoje moteryje gyvena dakinė.

Kas gi yra ta dakinė?

Galima būtų sakyti, kad tai deivė – tam tikra prasme. Dakinė išreiškia moteriškąjį pradą, tuštumos, užribinę išmintį. Todėl jai nėra ribų. Ji gali reikštis paradoksaliai,  visaip. Ji be galo laisva, beribė – kaip dangus, kuriuo vaikšto. Dakinė, arba tibetietiškai khandroma, ir reiškia vaikštanti dangumi, arba dangaus šokėja. Kitur sakoma, kad šis žodis siejamas su griausmu.

Sakoma, kad  dakinės pasirodydavo ir perduodavo dharmą (mokymą) jogams, sidhams, netgi ir nušvitusiesiems. Dakinė – tai tarpininkė iš dvasios pasaulio, gimstanti iš tuštumos ir su ja susiliejanti. Švytinti, paradoksali, netelpanti į jokius rėmus. Traukianti ir gąsdinanti, žavi ir arši, išskleidžianti ištisus pasaulius ir juos sunaikinanti. Dieviškai graži, kuriai neįmanoma atsispirti, ir grėsminga, besitaškanti kraujais – tokia kartais būna ir moteris, taip reiškiasi.

Dakinė sutrauko iliuzijos šydą – tai, kas ilgina buvimą samsaroje. Nukerta prisirišimus, iliuzijas, todėl ji vaduotoja, ji vedlė, ji  gynėja, sergėtoja. Ji praktikuojama kaip meditacinė dievybė (idamas) vadžrajanoje, aukštosiose tantrose.

Dakinės kvatojantis juokas tirpdo kvailybę, neišmanymą, susireikšminimą, kančią. Laimė, jei jį išgirsi,  užsivėlus smulkmenose, svarbumuose, rūpesčiuose. Atsitokėsi.

Nušvitusios ir nenušvitusios dakinės

Tradiciškai įvardijama, kad yra nenušvitusios dakinės ir nušvitusios dakinės. Pirmosios dar vadinamos pasaulietinėmis, antrosios – išminties dakinėmis. Išminties dakinės kviečiamos suteikiant įšventimus,  mokymus, jos – tyrųjų žemių, subtiliųjų pasaulių gyventojos. Kita vertus,   esančios visur, persmelkiančios visa, išnyrančios iš tuštumos ir joje ištirpstančios. Transformuojančios nuodus (ydas) į išmintį ir drauge nedualios, visa aprėpiančios.

Nors dakinė – dvasinė esmė, gyvenanti subtiliuose pasauliuose, tačiau sakoma, kad  yra ir įsikūnijusių dakinių – tai didelę realizaciją pasiekusios dvasinės praktikės, jogės, iš kurių spinduliuoja šviesa, jėga, laisvė, dharminiai įdirbiai.

Na, o dakinės sėkla glūdi kiekvienoje moteryje – kaip galimybė, kaip nušvitimo, išsivadavimo pažadas.

Kur galite daugiau apie tai rasti?

Jei norite sužinoti daugiau apie dakines, plačiau galite paskaityti J.Reinoldso puslapyje www.vajranatha.com. Man didelė laimė, jog šis lama, didelę realizaciją pasiekęs dvasinis praktikas, jogas, buvo atvykęs į Lietuvą ir perdavė tarp kitų ir dakinių praktikas. Kas žino, gal atvyks ir vėl?

Taip pat apie dakinių realybę galite rasti knygose „Lotose gimęs” („Alkione” 2004), „Dakinės mokymai” („Alkione” 2005), „Galingieji tantros meistrai” („Alkione” 2008). Tai pirminiai šaltiniai, dvasinės išminties tekstai – ne perpasakojimai ar modernioji beletristika (nors beletristika gal irgi neblogai).

Budistinėje tradicijoje sakoma, kad kiekvienoje moteryje gyvena dakinė.

Kas gi yra ta dakinė?

Galima būtų sakyti, kad tai deivė – tam tikra prasme. Dakinė išreiškia moteriškąjį pradą, tuštumos, užribinę išmintį. Todėl jai nėra ribų. Ji gali reikštis paradoksaliai,  visaip. Ji be galo laisva, beribė – kaip dangus, kuriuo vaikšto. Dakinė, arba tibetietiškai khandroma, ir reiškia vaikštanti dangumi, arba dangaus šokėja. Kitur sakoma, kad šis žodis siejamas su griausmu.

Sakoma, kad  dakinės pasirodydavo ir perduodavo dharmą (mokymą) jogams, sidhams, netgi ir nušvitusiesiems. Dakinė – tai tarpininkė iš dvasios pasaulio, gimstanti iš tuštumos ir su ja susiliejanti. Švytinti, paradoksali, netelpanti į jokius rėmus. Traukianti ir gąsdinanti, žavi ir arši, išskleidžianti ištisus pasaulius ir juos sunaikinanti. Dieviškai graži, kuriai neįmanoma atsispirti, ir grėsminga, besitaškanti kraujais – tokia kartais būna ir moteris, taip reiškiasi.

Dakinė sutrauko iliuzijos šydą – tai, kas ilgina buvimą samsaroje. Nukerta prisirišimus, iliuzijas, todėl ji vaduotoja, ji vedlė, ji  gynėja, sergėtoja. Ji praktikuojama kaip meditacinė dievybė (idamas) vadžrajanoje, aukštosiose tantrose.

Dakinės kvatojantis juokas tirpdo kvailybę, neišmanymą, susireikšminimą, kančią. Laimė, jei jį išgirsi,  užsivėlus smulkmenose, svarbumuose, rūpesčiuose. Atsitokėsi.

Nušvitusios ir nenušvitusios dakinės

Tradiciškai įvardijama, kad yra nenušvitusios dakinės ir nušvitusios dakinės. Pirmosios dar vadinamos pasaulietinėmis, antrosios – išminties dakinėmis. Išminties dakinės kviečiamos suteikiant įšventimus,  mokymus, jos – tyrųjų žemių, subtiliųjų pasaulių gyventojos. Kita vertus,   esančios visur, persmelkiančios visa, išnyrančios iš tuštumos ir joje ištirpstančios. Transformuojančios nuodus (ydas) į išmintį ir drauge nedualios, visa aprėpiančios.

Nors dakinė – dvasinė esmė, gyvenanti subtiliuose pasauliuose, tačiau sakoma, kad  yra ir įsikūnijusių dakinių – tai didelę realizaciją pasiekusios dvasinės praktikės, jogės, iš kurių spinduliuoja šviesa, jėga, laisvė, dharminiai įdirbiai.

Na, o dakinės sėkla glūdi kiekvienoje moteryje – kaip galimybė, kaip nušvitimo, išsivadavimo pažadas.

Kur galite daugiau apie tai rasti?

Jei norite sužinoti daugiau apie dakines, plačiau galite paskaityti J.Reinoldso puslapyje www.vajranatha.com. Man didelė laimė, jog šis lama, didelę realizaciją pasiekęs dvasinis praktikas, jogas, buvo atvykęs į Lietuvą ir perdavė tarp kitų ir dakinių praktikas. Kas žino, gal atvyks ir vėl?

Taip pat apie dakinių realybę galite rasti knygose „Lotose gimęs” („Alkione” 2004), „Dakinės mokymai” („Alkione” 2005), „Galingieji tantros meistrai” („Alkione” 2008). Tai pirminiai šaltiniai, dvasinės išminties tekstai – ne perpasakojimai ar modernioji beletristika (nors beletristika gal irgi neblogai).