Ei, žmogau, tu orumą turi? Prisimeni? O – ru – mą. Oru – mą. O – rumą.

Orumą  kaip orą, esantį visur.  Įkvėpk orumą. Grąžink sau orumą. Leisk jam alsuoti tavimi.

Bet pirmiausia atsitiesk, sustok, duok sau laiko. Duok sau erdvės. Duok sau šansą, galimybę – niekas kitas be tavęs tau to neduos. Net jei ir duos.

Atlošk pečius, ištiesink nugarą, atsitiesk. Pajusk krūtinėje orą. Orumą. Oro rūmą 🙂 Pajusk savo kūną kaip rūmą. Pajusk savo esatį kaip rūmą. Savo gyvenimą kaip rūmą. Vertingą, vienintelį, nepakartojamą. Neįkainojamą. Su visomis klaidomis, su visais išnaudotais ir neišnaudotais šansais, šiokiais, tokiais ir anokiais pasirinkimais. Su aukščiausiais skrydžiais, su triumfo akimirkomis ir su baaaisingais nuopuoliais, nevilties bedugnėmis, iš kurių gal dar tebesklinda tavo praeities dejonės.

Atsistok ant kanjono krašto ir pasižiūrėk į tą savo bedugnę, iš kurios dar tebeaidi: Oii nebegaliuuu… Nebeišlaikysiu… Ooo… Tai ką, norėtum, kad jis būtų lėkštas, be daubų ir bedugnių, tavo pasaulis? (Yra toks lygis, tikiu, kad jį pasieksime, kada nors) O virš ko tada pakiltum sklęst?

Tvirtai pajusk žemę po kojomis, įsispirk į tą kanjono kraštą, pažvelk darkart į tą svaiginantį bedugnės sopulį, pagauk jos aidą: Aaaa, Oooo…. Pagauk to aido keliančią jėgą, tą srovę. Iškelk rankas, įkvėpk orumo oro. Užpildyk juo krūtinę sklidinai. Įkvėpk ir dar įkvėpk.

Ne, ne puikumą, ne puikybę, ne svarbumą – Orumą, ramų orumą. Savo oro rūmą.

Įkvepiu Orumą. Jis užpildo plaučius. Ima tekėti gyslomis. Užpildo kraują, plazmą. Kiekvieną ląstelę.

Įkvepiu orumą. Jis pažadina širdį gyventi. Kurti. Mylėti. Taip, kad ji nesutelpa savyje, ima švytėti ir nesusiturėjusi paleidžia iš savęs savęs vaivorykštinius spindulius – saulės zuikučius – į visas puses. Tai gali paprasta stiklo šukė, o ką jau širdis. Tavo širdis! Net jei sakei, kad ji sudaužyta. Nieko ji nesudaužyta, neišsigalvok. Arba leisk spindėti jos šukei, jei tau taip patogiau kol kas. Šukės irgi nuostabiai spindi saulėje. Bet aš tikiu, kad tavo širdis – ne šukė, kad tu tai tiesiog susigalvojai.

Leisk sau turėti sveiką, nuostabią širdį, kurioje saulės spinduliai lūžta vaivorykštiniais saulės zuikučiais, žadinančiais miegalius, linksminančiais vaikus. Tegul iš jos sutviska ir į visas puses švysteli vaivorykštiniai spinduliai. Nesisavink jokių nuopelnų – tai Saulės nuopelnas, jos atsispindėjimo tavo širdyje – kaip veidrodyje. Oriai ir džiugiai atspindėk Saulę, ir tiek. Kuo širdis labiau atspindi saulę, tuo ji labiau švyti, Švytėk ir tu. Kas trukdo? Saulė duoda visiems nesijodama, nerūšiuodama. Tau, man, visiems.

Kvėpuok taip, kad Saulės šviesa pasklistų po visą kūną – tas orumas, tas džiugumas, tas galėjimas, tas mylėjimas.

Įkvepiu – iškvepiu. Įkvepiu – paskleidžiu, švyčiu. Kvėpuok taip, kad užsipildytų kūnas/kūnai ta kūrybos plazma, ta dieviška džiugia šviesa, kad persipiltų per kraštus, kad imtų kelti į viršų,  pėdos pačios imtų stiebtis. Eheheee, ohohooo… Orumas. Kaip oras. Aplink begalinė erdvė.

Pakelk rankas, išskleisk kaip sparnus ir skrisk, sklęsk, švytėk. Spindėk. Tu gali. Mes visi galim. Mes Saulės vaikai. Saulės sistemos vaikai. Dieviški vaikai. Dieviški kūrėjai.

Geros jaunaties 🙂

Lietuvoje ji bus rugpjūčio 1 dienos ankstų rytą, 6:12val. Bet jaunaties energijos išsiskleidinėja ne tik tuo momentu, o keletą dienų, iš esmės net iki pat pilnaties. Linkiu mums visiems išskleisti savyje tą nuostabią Saulės dovaną., juolab, kad jaunaties metu ir iki pat pilnaties Liūte kartu su Saule ir Mėnuliu bus ir Venera bei Marsas.

Apie Saulę Liūte galite paskaityti čia:

Jaunaties Liūte temos: meilė, džiaugsmas, kūryba, garbė ir orumas, realizacija.