Meditacija pastaruoju metu populiarėja, šis žodis dažnai vartojamas. Bet ką jis išties reiškia? Meditacija – ne tik sėdėjimas lotoso pozoje, iškėlus akis viršun –  ne tai svarbiausia. Medituoti galima ir sėdint, ir vaikštant, ir gulint, ir netgi dirbant. Esminis meditacijos vyksmas yra vidinis.

Astrologijoje meditacija siejama su Neptūno planeta, išreiškiančia besąlyginę meilę, dieviškumo išgyvenimą, įkvėptą kūrybą, sakralumą, atjautą. Neharmoninga prasme – iliuzijas, apsvaigimą. Tad nieko keisto, kad įsigalėjus materializmui, daiktų kultui, praradus dvasingumą (seniau jis reiškėsi per religiją) buvo įnikta į alkoholį, narkotikus, Žmogus ieško dieviškkumo, nori jame ištirpti, ištirpdyti daiktų pasaulį, prisiminti, kad jis ne tik kūnas, bet ir skraji dvasia. To neigimas įgyja iškreptas formas per savęs nuodijimą. Tad geriau neignoruoti dvasinių, sielos poreikių – tą jau supranta ir verslininkai (o jie juk praktiški žmonės), po darbo vietoj taurelės pasirenkantys jogos salę ar  atostogų dalį praleidžia ritrituose (atsiskyrimuose).

Tai kas gi yra meditacija?

Žodis meditacija kilęs iš lotynų kalbos žodžio meditatio (mąstymas, apmąstymas). Jis reiškia tam tikrą techniką, kai susitelkus pasiekiama emocinė ramybė ir minčių aiškumas, vaiskumas. Svarbiausia meditacijoje yra sąmonės ir dėmesio sutelkimas bei minčių, emocijų nuraminimas.

Meditacijas galima būtų skirstyti į:

• sutelkto dėmesio, kai susitelkiama į ką nors viena: kvėpavimą, mintį, jausmą (meilę, atjautą, grožį) arba kokią nors mantrą. Tai yra vadinama vienkrypte meditacija;
• atviro stebėjimo, kai nėra susitelkiama į jokį objektą: tai sparčiai populiarėjanti mindfulness meditacija, kai kurios dzenbudizmo praktikos;
• derinančias abu metodus: šamatha (ramybės), vipasana (įžvalgos) ir daug kitų.

Meditacijos technikos yra naudojamos ir aprašomos įvairiose dvasinėse tradicijose: krikščioniškoje, induistinėje, islamo, budistinėje, dao bei kitose. Šiuo metu pasaulyje plinta meditacijos, derinančios įvairių tradicijų metodus arba išrandančios savas metodų variacijas.

Taigi pradžioje svarbu pasirinkti, kokio pobūdžio meditacija jums artimiausia. Ar jums lengviausia medituoti susitelkus į kokią nors mintį, vaizdą, ar kartojant mantrą, ar stebint kvėpavimą, ar pasirinksite tiesiog atvirą stebėjimą, nesisiejant prie jokio objekto. Galbūt derinsite abu metodus.

Meditacijos etapai pagal budistinę tradiciją

Kadangi keliasdešimt metų praktikuoju meditaciją, artimą budistinei tradicijai, tai ir  rašysiu iš šios tradicijos žvilgsnio, remdamasi „Lamrimu” – budistiniu kanoniniu tekstu, išsamiai aprašančiu pagrindines dvasinio kelio pakopas, taigi ir meditaciją. Be to, šis paaiškinimas yra universalus, tinkantis iš esmės bet kuriai meditacijai.

Meditacijos (ji budizme vadinama dhjana) esmė – tai proto sutelkimas į bet kokį dorą objektą.  Ją sudaro

• proto ramybė (šamatha),
• įžvalga (vipasana)
• bei jų abiejų suderinimas.

Taigi svarbu įvaldyti ir proto ramybę (šamathą), ir įžvalgą (vipasaną), ir abi jas suderinti. Tokie yra meditacijos etapai.

1. Proto ramybė yra pagrindas – ji ugdoma pirmiausia. Tik išlaikant nesiblaškantį dėmesį, sutektą vidun, pasiekiamas kūno ir proto paslankumas, ramybė.
2. Po to, kai jau pasiekta ramybė, esant neprisirišimui prie reiškinių, ugdoma įžvalga. Priešingu atveju nenuramintas protas per anksti ima siūlyti savo variantus, krypti į išorės dalykus. Tai galima palyginti su žibinto liepsna: norint aiškiai apžiūrėti daiktus prietemoje, reikia, kad žibintas degtų ryškiai (įžvalga) ir kad jo neplaikstytų vėjas (būtų ramybė).

Kokios salygos reikalingos meditacijai?

Sakoma, kad meditacijai reikalingos palankios

• išorinės sąlygos (saugi, sveika aplinka, pakankamai maisto, palaikantys žmonės)
• vidinės (pasitenkinimas tuo, ką turi, prisirišimų mažinimas, dora, nešvaistymas laiko tuštiems reikalams).

Sunku medituoti, kai karšta ar šalta, kai žmogus alkanas, sergantis ar pervargęs (čia kalbu ne apie sidhus). Sakoma, kad imti praktikuoti reikia geros karmos – palankių gyvenimo sąlygų. Kita vertus, pernelyg prie jų neprisirišti, nesureikšminti komforto. Dėl to Buda savo kelią įvardijo kaip Vidurio kelią – nei tampant asketu ir marinant fizinį kūną, nei pernelyg prie jo prisirišant.

Kūno padėtis

Klasikinė meditacijos poza apibūdinama taip:

• kojos visiškai ar pusiau sukryžiuotos,
• akys pusiau atmerktos, žiūrint į nosies galiuką,
• liemuo tiesus, kūnas nepalinkęs nei į priekį, nei atgal,
• dėmesys nukreiptas į vidų,
• pečiai tiesūs, nuleisti,
• galva tiesi, nosis ir bamba vienoje vertikalėje,
• dantų ir lūpų padėtis natūrali, liežuvis liečia gomurį prie viršutinių dantų,
• kvėpavimas natūralus, ramus, lėtas.

Svarbiausia iš šių sąlygų yra tiesi nugara, dėmesys, sutelktas į vidų ir lygus kvėpavimas. Kaip jau minėjau, medituoti galima ir kitaip: paprastai sėdint, netgi gulint, vaikštant, dirbant įvairius darbus. Bet tai jau reikalauja didesnio įgudimo, taigi pradėti reikėtų sėdint ir neužsiimant kita veikla.

Trukmė

Medituoti galima pradėti nuo 10-15 minučių per dieną (kad užtektų laiko susitelkti ir kad nebūtų per ilgai), paskui ilginti laiką iki pusvalandžio ar valandos. Geriau medituoti trumpiau, bet nuosekliai, nuolat. Tai neturėtų trukdyti jūsų kasdienėms pareigoms, darbams, kita vertus, svarbu disciplinuotis, atrandant laiko kasdienei meditacijai, peržvelgus savo dienotvarkę ir atradus, koks gi laikas švaistomas tuščiai.

Kai kas gali pasakyti, kad visas laikas užimtas. Taip nėra – mes visada atrandame laiko tam, kas mums svarbu. Vien tai, kad meditacija gerina sveikatą, suteikia proto ir sielos ramybę, gerina įžvalgą, galėtų motyvuoti atrasti jai laiko.

Susitelkimo objektas

1. Tai gali būti koks nors vaizdinys, tačiau svarbiausia ne išorinis, bet vidinis. Jei medituojate, susitelkdami į jums šventus objektus – Mokytojus, Budą  ar kitas nušvitusias, aukštą sąmonės būseną pasiekusias  esmes, – sukurkite jų vaizdus vidinėje regoje, neprisiriškite tik prie išorinių atvaizdų – jie turėtų padėti sukurti vidinį vaizdą (yra specialios vizualizacijos praktikos lavinti gebėjimams tiksliai vizualizuoti vidinėje regoje). Toks susitelkimas padeda ir jūsų sąmonei tapti pakylėtai, daugiau aprėpiančiai.
2. Bet nebūtina telktis į kokią nors būtybę ar jos pavidalą – galima sutelkti dėmesį į savo kvėpavimą arba į kokią nors mintį, jausmą – meilės, atjautos, pasaulio grožio.
3. Telkitės į tai, kas jums artimoje dvasinėje tradicijoje išreiškia šventumą, dieviškumą, arba tiesiog į dvasios šviesą, dvasią savyje.
4. Jei pribrendote tuštumos praktikoms, telkitės į tuštumą (kad visi reiškiniai yra iš esmės tušti, neturi savo atskiros prigimties). Bet tuo atveju vis dėlto labai svarbu išlaikyti meilės, atjautos  būseną.

Susitelkimo palaikymas

Ne tiek svarbu, kokį objektą pasirinksite, bet kad sugebėsite išlaikyti dėmesį sutelkę į jį nesiblaškydami, bet ir neįsitempdami. Stenkitės išlaikyti tą pakylėtą būseną ramiai kvėpuodami, stebėdami savo sąmonę.Todėl kvėpavimas čia puikus pagalbininkas.

Kvėpavimo praktiką rasite čia:

Meditacijos etapai – trukdžiai ir jų priešnuodžiai

Yra tam tikri meditacijos etapai, lygmenys ir kiekviename savi trukdžiai, kuriuos reikia pastebėti ir įveikti (kurie seniau medituoja, turėtų juos prisiminti):

1. tingėjimas, inercija: iš pradžių tingėjimas, rutina („reikia, bet neprisiruošiu”);
2. išsiblaškymas: paskui, tik pradėjus, išsiblaškymas („lyg ir noriu, bet užmirštu”);
3. suglebimas, „išsiplaukimas” arba jaudulys, egzaltacija: ėmus nuolat medituoti, patiriamos dvi būsenos, kurios išblaško meditaciją: glebnumas (žmogus lyg atrodo vangus, lyg „išsiplaukęs”) arba jaudulys (medituotojas tampa ekstaziškas, įkvėptas – taip jis greitai iššvaisto sukauptą energiją), todėl abiejų šių būsenų reikia vengti, neužsimėgauti jomis, manant, kad tai ir yra meditacija :), o siekti balanso, išliekant budrioje, ramioje būsenoje – nei vangiam, nei susijaudinusiam;
4. persistengimas: nugalėjus šias dvi būsenas kitas trukdis yra persistengimas – per daug valios taikymas, per didelis įsitempimas.

Svarbiausi priešnuodžiai šiems kliudžiams įveikti yra nuolatinis dėmesingumas ir budrumas, kiti – uolumas, nuoseklumas, tikėjimas, siekis, rami pusiausvyra. To ir reikėtų siekti – ramaus budrumo, ramios pusiausvyros, kad meditacija padėtų ugdytis įžvalgą, sąmoningumą, gilesnį ryšį su dvasia ir drauge  efektyvumą veikiant bei ieškant sprendimų kasdieniame gyvenime. Todėl labai gerai, kai yra išmanantis mokytojas ir  medituojantys draugai – yra su kuo pasidalyti savo suvokimais, aiškintis, giliau suvokti vykstančius procesus, o kartu ir išlaikyti motyvaciją medituoti.