Sakai, kad nieko neturi… Kantrybės, laiko, pinigų. Taip taip. Laiko paskambinti mamai, tarstelti draugei: „tu gerų geriausia ir ką aš be tavęs daryčiau”, pašiurenti vaiko plaukus, pažiūrėti į akis savo vyrui ir šyptelėti. Tiesiog išsidriekti verandoj su knyga ir nugertu arbatos puodeliu (dar geriau hamake. O, hamakas!..), seniai užmiršus knygą ir užsižiūrėjus į mirguliuojančią lapiją, į tas erdves tarp lapų, į tuos šešėlius – juose yra kažkas tokio, kažkas tokio…
Bėgte, lėkte. Ach. Vis reikia to, ano, ir tas nepadaryta, ir anas. Reikia viską suspėti, tiek dalykų laukia savo eilės: susitikti, paskambinti, nupirkti, nunešti remontuoti, atsiimti, priduoti, sužinoti.
Ir sakai, kad nieko neturi? O tą dinamiką, tą lėkimą turi? Tą įvairovę, tą margumą turi? Įspūdžių, veiklų, susitikimų, žvilgsnių, žodžių – ištartų ir pamintytų? O ką, pasakysi, tau jo nereikia – to lėkimo kaip vėjui, pagriebiant lėkte tas galimybes? To skriejimo paviršiumi, per daug nesigilinant, sugeriant savimi tuos žodžius ir gestus, frazių nuotraupas – lyg vėjo gūsius (juk taip gera skriejant dviračiu ar riedučiais, kai vėjas taršo plaukus, drabužiai plakasi į blauzdas. Taip gerai jausti tą greitį, tą jėgą. Gyvenu!).
Vos spėji perbėgti žvilgsniu užrašus, konspektus, filmus, tubus ir instagramus, skubi skrolinti, naršyti, prasuki – nes tiek visko daug, tiek visko daug… Kuo daugiau, kuo greičiau. Vos spėji nugriebti tą informacijos grietinėlę – „paskui pasigilinsiu”. Ir tai gerai – tas perteklius, ta gausa, ta informacijos superprabanga. Ir ką – sakai, kad nieeeko neturi?
Atsikvėpk
Atsikvėpk. Va, kvėpavimą turi? Visada turi kvėpavimą. Iki savo paskutinio atodūsio. Nors ką ten paskutinio?! Visa kvėpuoja, visa visata. Vi sa ta.
Tai prisimink kvėpavimą, tą dievišką kelią į sąmonę, į dvasią, į amžinumą, į skubėjimą ar neskubėjimą – kaip pasirinksi, kaip norėsi.
Įkvėpk ir iškvėpk, Suvok, kad kvėpuoji
Įkvėpk ir iškvėpk. Suvok, kad kvėpuoji. Tai paprasta, bet drauge pati galingiausia iš visų dvasinių praktikų – patikėk.
Įkvėpk ir iškvėpk. Įkvėpk ir iškvėpk. Suvok, kad kvėpuoji. Suvok, pajausk, kaip per tave drauge su įkvepiamu oru teka energija, kaip ji persmelkia tave, užpildo. Būk vaiskus ir lengvas, labai vaiskus. Labai labai. Leisk sau prisiminti tokią būseną – ji tau sava. Leisk pajusti (ne, nieko nedaryk, tik leisk), kaip ji cirkuliuoja tavimi – meridianais, tavo upėmis ir upeliais. Kaip ji randa savo kelius, kaip randa upė. Kaip pasklinda kūne, kaip užpildo jį savo švytėjimu. Kaip persipila iš tavęs – lyg iš sklindino indo – ir pasklinda aplinkui.
Įkvėpk ir iškvėpk. Įkvėpk ir iškvėpk. Gali pasakyti sau:
Esu taikoje su savim ir pasauliu. Esu dėkingume sau ir pasauliui. Leidžiu pasauliui tekėti per mane. Su meile. Su dėkingumu. Leidžiu pasaulio šviesai, švytėjimui tekėti per mane. Nes iš esmės visa yra švytėjimas. Po daiktais, po žodžiais ir veiksmais yra švytėjimas. Visa pasaulyje yra to švytėjimo išraiška – šviesos audinys. Kvėpuoju pasaulio švytėjimu, susitaikau su pasauliu. Su savimi – taip pat. Leidžiu tam švytėjimui išvalyti visa, kas yra pasenę, nebereikalinga – įsižeidimus, nesusipratimus, pretenzijas – išskaidrinti žodžius, mintis, sprendimus. Atsiveriu pasaulio įvairovei, kaip dovanai, priimu visa kaip dovaną, nes tai ir yra dovana, įvairovės dovana, kurią kasdien taip dosniai teikia pasaulis. Nors ir ne visada tai suprantu. Grąžinu sau ryšius su pasauliu. Leidžiu pasaulio gėriui tekėti per mane. Leidžiu atsikurti šviesos gijoms, sušvytėti, atsigauti. Leidžiu pasaulio švytėjimui tekėti per mane ir sujungti mane su pasauliu. Leidžiu sau kvėpuoti ir švytėti drauge su pasauliu. Man jame, jam manyje. Per mane.
Tokia galėtų būti jaunaties meditacija. Tavo ir mano.
Vaiskios jaunaties!
Ji bus birželio 3d., 13:01val. Ši jaunatis gali padėti ir, tikiuosi, padės išskaidrinti, sustiprinti ryšius su pasauliu, žmonėmis, informacijos srautu – taigi ir pagerinti atmintį, santykius bei gebėjimą mąstyti. To visiems ir linkiu.
Kas svarbu per kiekvieną jaunatį: