Šiuo metu gana dažnai girdisi lyg nusiskundimas, lyg klausimas: „Kodėl nesimiega?’ Iš pradžių tai gali atrodyti (ir atrodo) problema, bėda. Bet taip iš tiesų nėra. Reikėtų suvokti, kad nemiga irgi yra reikalinga kartais, ji turi priežastis. Kokias? Kalbėsiu apie susijusias su šiuo laikotarpiu.

Užtemimų laikotarpis labai svarbus karmine prasme – jo metu formuojasi pagrindinių metų įvykių vėžės. Kai užtemimai yra prie Besileidžiančio karminio mazgo (Ketu) – kaip dabar, sausio 6- 21 d. –  jie yra susiję su praeities sprendimais, veiksmais – iškyla į paviršių jų pasekmės, rezultatai. Norint pereiti į naują etapą, reikia kai ką palikti praeityje, o tam reikalinga revizija, peržiūra atranka. Jei to nevyksta, permainos vis tiek įsiveržia, ber jos gali pasirodyti kaip skaudžios netektys, dramos, ypač jei norima kabintis į tai, kam jau laikas pasibaigti, išeiti iš gyvenimo (tiek daiktams, tiek santykiams, žmonėms, tiek veikloms).

Jei matėte filmą „Matrica”, tai ten vaizdžiai parodyta, kaip „perklojamas” kadras (su kate), uždedant ant vieno kitą. Rodos, kad nieko nepasikeitė, bet realybė pasikeitė – tai naujo skyriaus pradžia.

Šiaip realybė keičiasi palaispniui, nuolat, bet užtemimų metu vyksta kitaip – senoji tartum „nukertama” ir „paleidžiama” kita. Gera naujiena ta, kad užtemimų metu jūs galite visiems laikams palikti praeityje tai, ko jums jau nebereikia.

Tai kam reikalinga ta nemiga?

Dienos metu žmogus įsisukęs į rūpesčius, veiksmus – išoriniai įvykiai, bendravimas su žmonėmis patraukia dėmesį, buitinių ir darbinių problemų sprendimas reikalauja aktyvaus mentalo dalyvavimo, kaip ir nebelieka laiko įsiklausyti į save, subtilius savo sielos impulsus, išgirsti jos poreikius.  Taip pat kaip ir pajusti pačią būties tėkmę, kurlik ji neša. Karaliauja ir planus dėlioja protas: skaičiuoja sąskaitas, pajamas-išlaidas, apsimoka-neapsimoka ir t.t. Tai labai reikalinga neginčytinai, bet to nepakanka.

Nakties metu realybė tampa takesnė, nurimsta aplinkos šurmuliavimas, stipresnis tampa nebe mentalinis, o jutiminis lygmuo (psichologai pasakytų „pasąmonė”, bet ne tik). Siela  net ir į labai buitinių problemų užgožtą sąmonę gali prisibelsti per sapnus, kurie užtemimų laikotarpiu dažniausiai tampa ryškesni – kartais gąsdinantys, kartais tiesiog chaotiški ar keisti. Tai reikalinga atkreipti dėmesiui tiek į svarbias spręstinas problemas bei būtinus pokyčius (kartais – į didžiausias baimes), tiek apskritai į dvasios, sielos pasaulį.

Kita vertus, astralinis lygmuo užtemimų metu tiesiog būna ypač išjudintas, įaudrintas, juk astrologiškai žvelgiant užtemimas – tai Saulės ir Mėnulio jungtis arba priešprieša, išsidėstant su vienoje linijoje dar ir su Žeme. Tai ir formuoja galingą verpetą, veikiantį visų pirma energijų, o paskui ir veiksmų lygmenyje. Tad svarbu dėti pastangų kuo ramiau perleisti per save tuos galingus energijų verpetus. Tai būtų galima palyginti su buvimu tornado centre – būtent ten yra ramybės zona – iš kur galima judėti kartu su to verpetu, ramiai stebint, o kas gi iš tiesų vyksta ir kurlink juda.

Galbūt tiesiog reikėtų keisti požiūrį

Nemiga kartais yra ne tik ne kliudis, bet tiesiog dovana. Jei nesimiega, galima tiesiog panaudoti tą laiką kūrybai, meditacijai. Aišku, jei nemiga nuolatinis palydovas, tada reikėtų ieškoti sprendimų – visų pirma panorėti pažvelgti į savo įsisenėjusias problemas ir jas spręsti. Sportas, meditacija, kvėpavimo praktikos padeda užmigti, bet … per nemigą greičiausiai taip beldžiasi mūsų siela, ignoruojama dienos metu: „Palauk, ne dabar, darbai, vaikai, reikalai…”  Ir jos tylaus balselio nesigirdi per dienos šurmulį ir reikalų svarbumus.

Tai priimkite savo sielą į audienciją naktį, išklausykite su džiaugsmu, neatstumkite. Ko ji nori? Kas jai svarbu?  Gal ne visada tai, ko ji nori, reikalauja, yra patogu, komfortiška jūsų asmenybei. Gal ji nebesutinka su senuoju darbu, kur tapote konvejerio detale, ar santuoka, kurioje seniai jau nebeliko bendrumo. Gal rodo į pomėgį, kurį turėtumėte išdrįsti realizuoti. Bijote, nes nepatogu, neapsimoka: „O jei nepasiseks? O jei nepripažins?  O jei nuostoliai? O jei, o jei?…” O reikėtų išdrįsti. Nes kai sielai tampa nebeįdomu su jumis, nebeviltinga su jumis ir ji atsitolina dar labiau, va, tada jau yra bėda – ne nemiga.

Tos nemigos naktį gali būti jūsų nuostabus laikas su savo siela, kur išklausysite jos baimes ir pageidavimus, jos tylius šnabždesius, jos svajones, jos beprotiškus sumanymus, kurie ne tokie jau ir beprotiški, gerai pagalvojus. Jiems realizuoti paskui jau reikės dienos proto, dienos skaičiavimų, dienos strategijos, galbūt kai ko atsisakyti, garantuotai – daug valios ir darbo, kad realizuotumėte tai, kas jums iš tikrųjų svarbu, kam naktimis ragina jūsų siela. Bet  garantuoju – tada jūsų nekamuos silpnumas, energijos trūkumas ar nemiga. Negalvosite, kaip užmigti, o tiesiog trūks laiko paroje visiemas tiems nuostabiems sumanymams realizuoti.

Vien jau požiūrio keitimas daug ką keičia. Norint pašalinti nemigą, reikia surasti jos priežastį, o priežastį pasako siela nemigos metu. Va, toks ratas. Kam užburtas, kam stebuklingas.