Sakai, gėdiniesi savo kuklumo. Savo neypatingumo. Savo noro tiesiog padėti, tiesiog pagelbėti, nes … nieko daugiau nemoki. Dirbi darbus, kurių bodisi kiti, darai daugybę nepastebimų dalykų. Valai, tvarkai, rūšiuoji, surenki išmėtytus vaikų (ir suaugusiųjų) žaislus, įsiuvi sagą vietoj išluptos meškučio akies, nuplauni apipeckiotą sieną, nušluostai snarglius ir ašaras, kartais ir kakus, išvalai, išprausi, atrenki, kas ir kur, sudedi į vietas. Iki kito žaidimo. Taip jau būna: jie įsižaidžia ir paskui užmiršta sutvarkyti savo žaidimo aikštelę, savo didžiųjų darbų poligoną, savo grandiozinių sumanymų platformą. Vaikai ir suaugę. Jie niekuo nesiskiria.

Bet kažkam juk reikia pabaigti tuos nebaigtus darbus, tuos nepabaigiamus sutvarkymus, tuos padėjimus į vietas, tuos nuvalymus, išvalymus  – su meile, su rūpesčiu, su atidumu.

„Kokie jie gražūs, kai žaidžia. Kokie jie ypatingi, kai kuria, –  galvoji. – Aš taip nemoku. Man taip neišeina. Jie taip įsijautę savo kūryboj, savo didžiuose darbuose, kad užmiršta susitvarkyti po savęs. Kad užmiršta pabaigti – įkvėpimas baigėsi ir, na, ką gi. Aš galiu padėti jiems; atnešti, nunešti, parūpinti, susitarti, suderinti, surikiuoti milijoną smulkmenų, kurias jie turbūt užmirštų. Kaipgi galima užmiršti? Na, galima, galima.

O kas gi prisimins jas, jei ne tu? Jei ne tavo rūpestingumas, jei ne tavo gerumas? Pasaulis seniai būtų nuėjęs į chaosą, jei ne tu su savo nepastebima tarnyste. Su savo nepastebima meile. Su savo pamatymu. Sužiūrėjimu.

Sakai, gėdiniesi. Tai ko gėdiniesi? Tyrumo? Švaros? Kuklumo? Kuklumas – tai atgaiva pasauliui. Jis tiesiog duoda pasauliui atsikvėpti, pailsėti, nereikalaudamas, nesišaukdamas dėmesio, įvertinimo, išskyrimo – čia pat, tuoj pat, ypatingai. Perleisdamas tą dėmesį kitiems. Kuklumas – tai meilė, leidžianti kitam būti svarbesniam, ryškesniam.  -esniam 🙂

Hmmm. Ir kas sugalvojo tuos -esnius? Tuos čempionų laiptelius – pirmą, antrą, trečią. Visi nori ant pakylos, visi nori tos pirmos vietos. Ir ką gi daryti? Kaip joje visus sutalpinti? Ir vėl rūpestis. Ai, palik tas varžybas, palik tą viršutinį laiptelį – patį pačiausią. Kažkam jo mirtinai reikia, eina iš proto dėl jo.  Tegul lieka vietoje tas protas, o tu irgi lik savo vietoje. Tau juk nereikia svetimos. Turi savąją. Tu visada turi, ką veikti. Dirbi sau savo darbus, visada yra kam padėti, kuo pasirūpinti, ko mokytis, ką tobulinti, ką atrasti, sužinoti.

Ir daryk, ką darai, kaip tau atrodo. Ko čia atėjai veikti. Nesigėdyk savo gerumo. Tai tavo sprendimas – ne kieno kito. Gerumas – tai „ne už ką, ne kodėl, ne kiek, kada, kam”, o tiesiog. Dėl to, kad pačiam/ pačiai taip geriau. Dėl to, kad pačiam/pačiai taip aiškiau. Ne dėl to, ką galvoja, kaip atsilygina- neatsilygina, įvertina-neįvertina, pastebi-nepastebi. Tiesiog. Nes toks/tokia jau esi.

Ir kai taip imi gyventi, kai imi taip žiūrėti, taip matyti, padvelkia laisvės vėjas, tas nuostabus dieviškas aromatas, o pasaulis tarytum šunytis ima uosti tą kvapą: „Kur, kurgi tai yra? Iš kur tas prarasto rojaus dvelksmas, tas laisvės šuoras, tas nektaras, gydantis žaizdas?”  Nejaugi tai sklinda iš tos pilkos mažos moterytės, valančios supūliavusias žaizdas, ar iš to vyruko, aptemusioje gyvenimo autostradoje sustojusio pripūsti tavo subliuškusią padangą, ar santechniko, to paprasto diedo su aptrintu kombinezonu ir raktų rinkiniu  – paprastu, tepaluotu ir tokiu stebuklingu, kai pratrūksta vamzdžiai. „Nieko tokio,- sako jie, – smulkmena”.

Kas gi jie, visi tie paprasti žmogeliai, kurių šaukiesi trūkus vamzdžiui, prakiurus stogui, sprogus padangai, susopus, sulūžus, sugedus, susiteršus?.. Ištikus visoms toms mažons bėdoms, staiga pasirodo  jie, kad šios nevirstų didelėmis. Kad tavo pasaulis nesugriūtų ir nesutrukdytų tau daryti didelius darbus. Jie tai moka, gali –  atlikti tuos mažus, nepastebimus darbus, kol dar šie netapo dideliais. Pačiose užuomazgose, bėdų, nelaimių prieigose, griūties išvakarėse jie nukrenta tarytum iš dangaus. Kaip savaime suprantamas dalykas, nes kvietei.

Tai kas gi jie iš tiesų yra? Prevencijos būrys? Dangaus pasiuntiniai? Dievo misionieriai? Mažų problemų guru?  Slapta, nepastebima tvarkos palaikymo komanda, kovos su chaosu būrys. Kas gi slypi to Vaciuko, už tos Birutės, Astutės, už tos bevardės akiniuotės skubaus priėmimo skyriuje ar to švilpiniuojančio vyruko, sustojusio  pripūsti tavo padangą, už to kiek sušutusio dėdės santechniko? Už to „savaime suprantama, jie dirba savo darbą, jiems priklauso”  – įsiklausyk, geriau įsiklausyk  – ir galėsi išgirsi angelo sparnų šlamėjimą, o gal net pamatysi šmėkštelint Dievo ranką, na, jo pirštelį. O ką, manai, kokiu būdu jis nusileis į tavo tirštenybę, į tavo mažų bėdų bedugnę? Tai vis per Vaciuką, Birutę, per…

O tu kartais nesi toks/tokia? Ne? Esi. Juk esi. Bent jau kartais. Nes tokia yra meilė. Nes toks yra sumanymas. Nes toks yra šis gyvenimas. Jis susideda iš mažų dalykų, mažų sprendimų, mažų smulkmenų, o visa kita – jau lieka amžinybei.

Tai įkvėpk savo gerumą, tai leisk jam gyventi, leisk jam sklisti. Nepriklausyti nuo nieko – tik nuo tavęs. Duok jam tą laisvę. Leisk gerumui kvėpuoti tavimi. Tavo gyvenimu. Taip, kaip nuspręsi, tada, kada nuspręsi, tiek, kiek nuspręsi. Visada…

Geros jaunaties Mergelėje! Ji bus rugpjūčio 30 dieną, 13:37val.

Plačiau apie Mergelės aktualijas rasite čia: